Gimiau 1960m. Klaipėdoje, išeivių iš kaimo, proletariato klasės atstovų, šeimoje. Gyvenome Vitės kvartale (senamiestyje netoli uosto).

Baigiau 8 klases Klaipėdos 5 vid. mokykloje.

1975-1978 m. mokiausi Klaipėdos 41 PTM (kitur nepriėmė).

1979 m. birželio 4 d. buvau pašauktas privalomai tarnybai į Tarybinę Armiją. Karantinas (trumpalaikiai jauno kario kursai) vyko Ferganoje, Uzbekijos SSR. Ten susirgau hepatitu, po ligos paskyrė į Ferganos 345 atskirą oro desanto pulką.

1979 m. gruodžio 25 d. su vienais iš pirmųjų Sovietų Armijos dalinių lėktuvu permetė į Afganistaną. Ten išbuvau iki 1981 birželio 4 d. Pulko sudėtyje dalyvavau daugelyje karinių operacijų.

1991 m. per 2 mėnesius parašiau atsiminimų knygą „Kaip tampama albinosais“. Su rėmėjų pagalba išleidau 7000 egzempliorių tiražu. Knyga susilaukė milžiniško pasisekimo.

Knygą rašiau, nes tada Lietuvoje tebuvo keli laikraščiai – „Tiesa“, „Komjaunimo tiesa“ ir t.t. Jie apie tą karą nuo pradžios iki jo pabaigos rašė netiesą - kad TSRS kariai nedalyvauja jokiuose kariniuose veiksmuose, o padeda kurti broliškai afganų tautai šviesų rytojų, t. y. atlieka internacionalinę pagalbą. Žūsta tik „lohai“, nemokantys elgtis su ginklu. O „Amerikos balsas“, „Vatikano radijas“ pasakojo ką kitą. Man „iki gyvo kaulo“ įkyrėjo visiems pasakoti ir įrodynėti, kad „Tiesa“ rašo netiesą (reikia pripažinti, jog didžioji dauguma tuomet tikėjo laikraščiu „Tiesa" ir netgi sakydavo: „negali „Tiesa“ rašyti netiesą“). Žodžiu, man įkyrėjo visiems „tiesos“ mylėtojams 10 metų aiškinti kas ten kaip. 1991 m. darbe susilaužiau stuburą ir teko ilgai gulėti, pamanau, kad parašysiu kas ir kaip (stuburą susilaužiau ne tam, kad rašyčiau - nelaimingas

atsitikimas). Maniau, kad duosiu paskaityti vienam kitam, o jei kas neaišku, atsakysiu į klausimus.

2006m. baigiau rašyti antrąją knygą „Miražas“ ir su Klaipėdos Afganistano karo veteranų bei kitų rėmėjų pagalba išleidau.
Esu vedęs jau 25 m., turiu dvi suaugusias dukras.